Arna Aley: »ISTERIJA«

Zur Übersetzung Zum Digital Essay

ISTERIJA

Automatiškai atsivėrus stiklinėms “Haus der Verbände” durims suprantu, kad su savo biuro darbuotojos vaidmeniu taip ir nesusitapatinau, nors jau daugiau nei metai ja apsimetinėju. Ir viskas per tą “kurvą koroną”, kaip pasakytų mano mama, kuri man yra vidinės inteligencijos pavyzdys, bet prireikus gali ir riebokai išsireikšti. (Priminkit, plz, kad vėliau papasakočiau “Pasaką apie auksinį bybį”, nepasigailėsit). Bet neapykanta tam vaidmeniui išaugo, reiškia, progresas yra. Nors ir nelogiškai skamba, bet dvasinio augimo rodiklis yra būtent didėjantis Ego. Ir aš jaučiu, kad man nebeužtenka nekęsti šnopuojančios Orlos.

Pralaužęs krūtinės ląstą iš vidaus išsiveržia trečiasis papas-kalašnikovas, tik ir ieškantis progos, ką nors užsipulti. Besmakrį.

Besmakris kuratoriumo sprendimu buvo nuleistas iš septintojo “Haus der Verbände” pastato aukšto, kuriame įsikūrusi pagrindinė organizacija, į trečiąjį, kuriame pagrindinė organizacija įkūrė savo “smėlio dėžę” – keletą dukterinių NPO, kaip ir pagrindinė organizacija susijusių su taip vadinamąja “aukštąja kultūra” (Hochkultur). Degraduotajam Besmakriui buvo paskirtas biuras pačiame trečiojo aukšto koridoriaus gale, priešais vyrų ir moterų WC, kanalizacijos vamzdžiais nutekinančiais finansinę sėkmę (žr. feng shui). Bet nei finansinės, nei jokios kitos sėkmės iš Besmakrio niekas ir nesitikėjo. Jau daugiau nei aštuoneris metus Besmakris tiek vizualiai tiek savo vidine laikysena puikiai atlieka “Nuleistojo” vaidmenį – atrodo tarsi būtų ką tik išlindęs iš kanalizacijos vamzdžio ir be perstojo pila srutas ant visų likusiųjų septintąjame aukšte. Besmakriui labai svarbi aplinkinių nuomonė, todėl jis renkasi darbuotojus, kurie savo nuomonės nereiškia. Jei būtų pakankamai įžūlus, savo personalo atrankos strategiją pavadintų “Ich lebe Vielfalt”. Kleingeschrieben: Vorausgesetzt mein Status quo als weiß, männlich, hässlich (sprich: oberhalb) bleibt unangetastet und die “Vielfalt” benimmt sich (sprich: lächelt und nickt zustimmend).

Skleisti prakaito smarvę, ateiti į biurą, vilkint aptemptu dviratininko kostiumu, išryškinačiu genitalijas, kalbant springti ir spjaudytis žmonos suteptais sumuštiniais, išsikėtoti visa savo šlykščia esybe priešais Vielfalt (tu kekše, kale, nuvalkiota šliundra) ir pasakoti apie savo žydės žmonos papus – žmonos tautybę būtinai pabrėždavo– kuriais ji vienu metu žindė dvynukus ir kai vienas godžiai čiulpdavo žydės motinos papo spenį, kitam tereikėdavo tik išsižioti ir pienas tekėdavo tiesiai jam į burną. Schlaraffenland? Effizientes Arbeiten? Dvynukai dabar reguliariai lanko sinagogą, nes žydų tikėjimas perduodamas motinos pienu. Ar vis dar neįsitikinai, kad esi nieko verta antrarūšė žmogysta? Taip, tu.

Wir leben Vielfalt.

Paskutinis dybukas buvo vokietis. Tai buvo fucking geras ėjimas to, kuris viską valdo.

Pakišti man tą suskį Besmakrį. Va čia ir susimoviau. Didžiausia klaida – neįvertinti priešo. Nors pasak ukrainiečių patarlės: Один гусак поля не витопче – vienas žąsinas lauko neištryps.

– Užkniso ukrainiečiai?
– Prie ko čia ukrainiečiai!

Atsisuku į Orlą.

Orlos pirštai–naršytojai kartais trumpam stabteli, kad po gilaus Orlos atodūsio ir toliau ritmingai braukytų išmaniojo ekranu, akivaizdžiai mane ignoruodami.

– Ko drožiesi?
– Nesidrožiu. (atkertu)
– Matau, kad drožiesi.
– Eik tu šikt.

Orlos veide blykstelėjusi grimasa suveikia kaip trigeris, ko gero tikslingai prieš mane panaudotas. Mano pačios agresyvusis papas–kalašnikovas prasiilgina kaip “terminatoriaus ranka” ir nusitaikęs smogia man tiesiai į fossa jugularis. Specialiai vartoju lotynišką šios jautrios kūno vietos pavadinimą, kad patraukčiau jūsų dėmesį. Nes lietuviškasis pavadinimas “kaklo duobė” neatspindi mano vaikystėje patirtos traumos. Kur kas geriau ją atspindi vokiškasis terminas: “Drosselgrube”. Šią iš vaikystės atėjusią patirtį esu aprašiusi vienoje savo pjesių, kurioje motina po vandeniu sistematiškai smaugia savo kūdikį, patirdama savotišką orgazmą ir vis labiau tapdama priklausoma nuo to momento, kai milimilimilisekundė nusprendžia: gyvenimas ar mirtis. Iki šiol nežinau, ar ši patirtis Wahrheit ar Dichtung, kaip ir nežinau, ar iš tiesų mano tėvas vijosi mane aplink stalą, grasindamas įrodyti, kad jis nėra impotentas. Tada dar nėjau į mokyklą, bet subrendusi iš tiesų įgijau ypatingą savybę – visus aplik mane besitrinančius vyrus paversti impotentais.

Dešiniajame kompiuterio kampe blykstelėjo pranešimas – push-news – kad grupės U2 lyderis Kijevo metro stotyje dainavo kartu su Ukrainos kariais. Vakar prieš užmigdama kaip tik pagalvojau, kas būtų, jei gegužės 9-ją visos pasaulio garsenybės susirinktų Ukrainoje? Ar Psichas ir į juos paleistų raketas, kaip į Antonio Guterres’ą, o pats lyg niekur nieko mojuotų zombių paradui, slenkančiam per aikštę priešais mauzoliejų? Atsakiau sau, kad paleistų ir užmigau.

Orla, Besmakris, Psichas ir visi kiti neturi absoliučiai nieko bendra su tuo, ką iš tikrųjų noriu papasakoti – Didžiąją Meilės Istoriją. Jos svarbą žmonijai supratau tik susidūrusi su visais tais iš visų pusių mane atakuojančiais zombiais, demonais ir dybukais, tik ir tykojančiais pakišti man koją ar bent jau iškišti man liežuvį, jei jau daugiau nieko nesugeba. Ir visa tai tęsiasi, nepatikėsit, dešimt metų. Todėl labai prašau visus geros valios žmones, tarp jų ir VLKK, Berlyno senatą, savo šeimą, draugus ir artimuosius padėti man. O jei negalite padėti, bent jau netrukdykite. Šios istorijos niekas kitas, išskyrus mane, nepapasakos. Tam, kad ją papasakočiau, pragyvenau visą savo gyvenimą. Ir tol, kol ją pasakosiu, jūs galite ramiai miegoti, nes visos jungtinės zombių, demonų ir dybukų pajėgos bus sutelktos aplink mane, kad man trukdytų. Ir dar atskleisiu vieną paslaptį, kurios iki šiol dar niekam nesu patikėjusi. Vaikystėje turėjau norą, kurį buvau užmiršusi ir prisiminiau tik prasidėjus pandemijai. Po to buvo karas, po karo dar kažkas bus. Arba nebebus. Nieko. Kai aš mirsiu, tegu visas pasaulis išnyks kartu su manim. Geriau apie tai negalvosiu, geriau rašysiu Didžiąją Meilės Istoriją, prasidėjusią Mommsenstrasse, vienos prodiuserinės kino kompanijos patalpose.

Koks pusšimtis norinčiųjų laukėme Režisieriaus apsireiškimo. O jam apsireiškus, ne iškart atpažinome Karalių jame. Ir visai ne taip, kaip aprašė poetas:

«Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido

Ir iš akių blizgėjimo aštraus»

Iš brangių kvepalų šleifo. Tarsi lengvo rūko juosta pakibusio virš ilgo, staiga užtilusio koridoriaus.

Mus kvietė po vieną. Vieni greitai išeidavo, kiti užsibūdavo ilgiau. Išėjusieji niekam nieko nepasakojo, tarsi būtų buvę susaistyti tylėjimo įžadais. Man atrodė, kad aš ten praleidau visą amžinybę, keista, jaudinantys momentai, paprastai, pralekia taip greitai, kad nė nespėji jų suvokti. Tik po to supranti, kad tai buvo tikrovė, kad tai buvo tavo tikrovė, kad tu fiziškai buvai tos tikrovės dalis, nors tavo protas, jausmai, emocijos buvo frozen. Buvau atmintinai išmokusi keletą sakinių pokalbio pradžiai, kad jauduliui užblokavus smegenis, turėčiau kuo užpildyti tuščią erdvę, kol mąstymo ir jutiminės funkcijos atsistatys. Šią taktiką buvau atidirbusi grodama violončele. Pirmi taktai scenoje turi veikti autopilotu. Pasitikėjau šia taktika. Skriste įskridau į patalpą, pati nežinau kodėl, tikriausiai jau autopilotu. Patalpa priminė mokyklinę klasę su senais išbraižytais suolais ir netgi ant sienos kabančiu portretu – kieno? Greičiausiai Iljos ir Landau fotomontažinis diptichas. Bet taip negalėjo būti. Ko gero, tai buvo standartinis ofisas, „stinknormal”, pasakytų vokiečiai, su standartiniu ofisiniu stalu, ant kurio kampo sėdėjo Ilja, viena koja vos siekdamas žemę, kitą tabaluodamas ore. Neaukšto ūgio. Tą jau pastebėjau, jam praskubant koridoriumi, jo tiesiog nesimatė. Ir ne vien dėl ūgio.

Pro šalį šmėstelėjęs milinis paltas su pastatyta apykakle dingo už durų koridoriaus gale, palikdamas nusidriekusį paprastam mirtingajam neįkandamų kvepalų šleifą. (Dabar daugmaž tiksliai suformulavau jo paliktą pirmą įspūdį.)

Какая энергичная! Pasakė man įėjus.

Arna Aley, geboren in Panevėžys, Litauen, studierte Violoncello an der Akademie für Musik und Theater in Vilnius und Szenisches Schreiben an der Universität der Künste in Berlin. Nach ihrem Studium arbeitete sie als Regieassistentin, Abendspielleitung und Bühnenmusikerin am Berliner Ensemble, u. a. mit George Tabori und Claus Peymann. 2009 wechselte sie zum Film und leitete die Regieabteilung beim internationalen Multimediaprojekt ›DAU‹ (Regie: Ilya Khrzhanovsky). Ihre Theaterstücke (vertreten durch Felix Bloch Erben) wurden mit zahlreichen Preisen und  Stipendien ausgezeichnet und u. a. am Berliner Ensemble uraufgeführt. 2022 war sie die erste Literaturstipendiatin der Stadt Chemnitz. Sie übersetzt Theaterstücke aus dem Litauischen ins Deutsche und aus dem Deutschen ins Litauische, u. a. von Sibylle Berg. Arna Aley lebt als Autorin und Übersetzerin in Berlin.